Kelionės planavimas:
Važiavimas realiu laiku:
Pildymas internetu
Mobilioji Švieslentė
Užsisakyk Parkavimą
Parkavimo leidimo galiojimo tikrinimas
Klientų aptarnavimo linija
8 800 12344
Kasos darbo laikas
I-IV 8:00 - 19:00
V 8:00 - 18:00

Dovilai

Galimybė susipažinti su gilią praeitį turinčia Mažosios Lietuvos Dovilų gyvenviete ir jos apylinkėmis. Puiki proga apsilankyti įstabiose Minijos upės pakrantėse su aukštais šlaitais, mišku. Mėgstantys mistiką ir protėvių paveldą nukeliaus ant legendinio, paties dr. Jono Basanavičiaus aprašyto kuršiško Dovilų piliakalnio. Jame ne tik vaidenasi mergelės ar begalvis žirgas, bet ir urvai yra, geležinės durys kyšo. Ar išdrįs kas išlaisvinti  kalne įkalintas mergas ir pabučiuoti riebią rupūžę?

 

Kelionė į apie 15 km nuo Klaipėdos nutolusį Dovilų miestelį gali būti netikėtu nuotykiu. Šis Mažosios Lietuvos architektūra ir dvasia alsuojantis kraštas yra nepelnytai pamirštas. O lankytinų vietų tikrai yra, kaip ir istorinių šleifų. Vien ko verti pasakojimai apie doviliškį, pirmąjį Klaipėdos krašto karo lakūną, iš lėktuvo barsčiusį mamai gėles. Tačiau įdomiausi atradimai laukia prie vaizdingosios Minijos: nuo legendomis apipinto kuršių piliakalnio iki Antrojo pasaulinio karo bunkerių grandinės.

 

Miestelis

Atvykę į Dovilus, pačiame gyvenvietės centre iškart išvysite Rytprūsiams būdingos architektūros statinių. Buvusios turgaus aikštės, kur yra autobusų stotelės, kampe stovi namas, statytas 1909 metais pirklio Adolfo Schimmelpfennigo kaip viešbutis-užeiga. Priešais jį – pilkasis kaimynas su balkonu. Šis pastatas stovi senosios Dovilų karčemos sklype. 1900 m. sklypą nusipirko Gustavas Oppermannas, 1908 m. pastatęs jame mūrinį puošnų dviejų aukštų namą. Jame veikė paštas, buvo įrengti butai. Name gyveno G. Oppermanno sūnus, Klaipėdos krašto patriotas ir mecenatas Heinzas Berhardas Oppermannas.

Netoliese į dangų stiebiasi ir 1862 m. pastatyta Dovilų evangelikų liuteronų bažnyčia. Jos statyba rūpinosi į Dovilus atkeltas kunigas Augustas Harneris. Net 7000 talerių šventovės statybai skirta iš Klaipėdos ir Priekulės parapijose surinkto kalėdinės rinkliavos mokesčio. Akmenys bažnyčiai statyti surinkti iš Dovilų apylinkių.

Pats miestelis - viena iš istorinių Mažosios Lietuvos pasienio su Lietuva gyvenviečių. Jos raida - gana sudėtinga: miestelis dar XIX a. susiklostė iš keleto kaimų, nuo XVI a. egzistavusių šiandieninių Dovilų vietovėje.

 

Herbas

Dovilų kraštas garsėja tuo, kad čia ilgus šimtmečius išsilaikė dar  iš priešistorinių matriarchato laikų atėjęs paprotys ant kapų statyti krikštus. Krikštai - tai unikalūs mažosios architektūros paminklai. Jie buvo statomi kapo kojūgalyje; vyrų kapams daryti iš ąžuolo, uosio ar beržo, moterų – iš eglės, liepos ar drebulės. Vyrų kapuose vyravo žirgo galvos, moterų – paukščių siluetai. Žaliame Dovilų herbo lauke pavaizduotas auksinis krikštas. Žalia spalva simbolizuoja gamtą, laisvę, viltį, auksinė – žmonių dorumą, jų dvasios turtingumą. Herbo etalono autorius – dailininkas Arvydas Každailis.

 

Lakūno namas

Priešais evangelikų liuteronų bažnyčią stūkso dvišlaitis, raudonų plytų gyvenamasis namas, paženklintas juodo, poliruoto granito lentele. Šiame name gyveno pirmasis Klaipėdos krašto karo lakūnas Erikas Mačkus (1903-1931 m.). Nors lakūnas išgyveno tik 28 metus, jo biografija verta dėmesio.

1918 m. baigęs Klaipėdos vokiečių gimnazijos 4 klases ir Karo milicijos mokyklą jau 1920 m. E. Mačkus, būdamas vos 17 metų, savanoriu įstojo į kuriamą Lietuvos kariuomenę. 1922 m. įstojo į Karo mokyklą. 1925 m. einant pulko budėtojo pareigas prie Lenkijos sienos sunkiai sužeistas: Alytuje jojant per tiltą buvo užpultas ir peršautas, užpuolikai peršovė plaučius. 1925 m. paskirtas į Karo aviacijos mokomąją oro eskadrilę ir nuo to laiko su sparnais nebesiskyrė iki pat tragiškos mirties.

Doviluose susitikę Mačkų giminės palikuonys pasakojo, kaip Erikas, skrisdamas virš Dovilų miestelio, ne kartą yra atlikęs įvairius viražus, taip sveikindamas savo gimtinę, o motinai numesdavo gėlių.

Kurį laiką generaliniame štabe buvo pulkininko Kazio Škirpos sekretoriumi. Žuvo 1931 m. po remonto išbandydamas lėktuvą. Tų metų gegužės 16 d. karo lakūnas E. Mačkus iš Kauno aerodromo su lėktuvu „Letov Š-20“ išskrido vykdyti patruliavimo užduoties bei lavinti lakūno sugebėjimų, atliekant skraidymo pratimus. Lėktuvui pakilus maždaug į 1,5- 2 km aukštį, ties Veiverių miesteliu, Skriaudžių kaimu, kaip spėjama, sugedo lėktuvo variklis. Pastebėjęs aikštelę lakūnas bandė atlikti posūkį, kurio metu lėktuvas pateko į suktuką ir nevaldomas nukrito. Katastrofos metu lėktuvas apsivertė, nusinešdamas lakūno gyvybę. E.Mačkus su visa karine pagarba iškilmingai palaidotas evangelikų liuteronų kapinėse Kaune.

Lakūnas 1928 m. buvo apdovanotas Lietuvos valstybės atkūrimo 10-mečio ir Lietuvos kariuomenės kūrėjo - savanorio medaliais.

 

 

Dovilano tvirtovė

Apie 2,6 km nuo Dovilų centro, dešiniajame Minijos krante slepiasi net keliolika legendų turintis Dovilų piliakalnis, datuojamas I tūkstantmečiu po Kr. – XIII a. Jis vadintas įvairiai: Pilalės, Pelutės kalnu, Auškalniu, Muškalniu, Dovilų, Ruslių, Gedminų vardais. Piliakalnis priskiriamas senovinei kuršių Pilsoto žemei. Šį baltų kultūros paminklą nesunkiai pasieksite, nuo autobusų stotelės keliaudami Lašupio, Ruslių ir Piliakalnio g.

Piliakalnio istorija apipinta legendomis. Jose dažnai minimas pilies valdovas Dovilanas, kuris narsiai kovėsi su krašte pasirodžiusiais kryžiuočiais. Į rytus nuo Dovilano pilies buvo šventykla, apaugusi ąžuolais. Kalbama apie kalne pasirodančius vaiduoklius, sergstinčius užburtus turtus, užkeiktas mergaites.

Bene daugiausiai padavimų susiję su kalne paslėptais lobiais.

Sakoma, kad ant Gedimino kalno (Dovilų piliakalnio) buvo skylė, kuri ėjo stačiai žemyn. Kartą piemenys susitarė nusileisti j kalno giluma, nes žinojo, kad ten turi būti daug turtų. Vieną dieną visi susitarę susirinko prie tos skylės. Niekas nedrįsto leistis į urvą. Pagaliau privertė nusileisti mažiausią piemenuką. Per krūtinę jam perrišo virvę, su kuria ir nuleido. Nusileidęs atsirišo virvę ir slinko tolyn. Urvas vis ėjo platyn. Paskum urvas jau buvo toks platus ir aukštas, kad piemenukas galėjo stačias eiti.

Kiek paėjęs jis priėjo žibančius vartus. Vos jis palytėjo vartus, tuoj vartai sužvangėjo. Netrukus vartai atsidarė ir pasirodė žilas senis. Senis ivedė vaiką į vidų ir pavaišino gardžiausiais valgiais. Piemenukas išsigandęs dairėsi aplink. Jis suprato, kad esąs rūmuose, kur buvo šviesu kaip dieną. Viskas žibėjo auksu ir sidabru. Rūmuose vaikštinėjo kariai, apsidangstę žvėrių kailiais, o prie šono turėjo kardus. Pavaišinęs senelis vedė piemenuką tolyn ir parodė jam visus rūmus.

Vėliau senelis svečią atvedė vėl prie tų vartų ir sakė, kad jis gali eiti, bet niekam neturi pasakoti, ką jis matė. Piemenukas lipo urvu vėl aukštyn.

Staiga jis pradėjo kilti ir pajuto, kad jau stovi ant kalno. Jo draugų čia nebebuvo. Nieko nelaukdamas sugrjžo namo. Šeimininkai, jj pamatę, labai nustebo, nes jie jau žinojo, kad jis įlindo į kalno urvą ir kad nuo to laiko jau praėjo trys dienos, todėl manė, kad jis jau žuvo. Visi jį pradėjo klausinėti, ką jis matė. Piemenukas nenorėjo pasakoti ir sakė, kad jam uždraudė pasakoti, ką jis matė urve. Pagaliau jis neiškentė ir papasakojo. Kaip jis tik pabaigė pasakoti, staiga jam užėmė žadą ir jis nebegalėjo kalbėti. (Reizgys, 1938 m.).

Ne vieną baugią istoriją apie Dovilų piliakalnio lobius bei šmėklas yra aprašęs ir tautos patriarchas dr. Jonas Basanavičius savo nemarioje knygoje “Iš gyvenimo velnių bei vėlių” (1903 m.). Porinama, kad piliakalnio aikštelėje buvusi labai gili duobė, o jos gilumą žmonės su kartimis matavo. Kokio ilgio kartis neimtų, šios vis nugarmėdavusios dugnan. Tokia gili ta skylė buvusi.

Bandė pilalę kaimiečiai nukasti, tačiau vis nesisekė, kadangi “kasikams bedirbant apie kojas margos kates švaistydavos, juos nuo kasimo trikdindamos”. Kantriausieji kalne rado akmenų ir pinigų. Vienam iš vyrų, vos du pinigus palaikyti užsimaniusiam, galva susisuko, o kitas, pasisavinęs visą lobį, greitai iš proto išėjo.

Matydavę žmonės ant piliakalnio dvi mergas, kurios melsdavusios vieną daiktą pabučiuoti. Kas išdrįsdavo priimti iššūkį, tuoj pabėgdavo, nes pabučiuoti reikėdavę didžiulę, bjaurią rupūžę. Nesulaukusios išvaduotojo mergos taip ir liko po šiai dienai kalne įkalintos…

  1. Basanavičius pateikia net konkrečius skaičius: esą dar 1830 m. piliakalnyje geležinių durų viršus buvo matomas, o 1883 m. trys vienuolės, po pamaldų eidamos, piliakalnyje išvydo žirgą be galvos; vieną jų nuo tos dienos sunkiai ir ilgai sirgusi.

 

Piliakalnio koordinatės. LKS: N6173049,42; E332512,33. WGS: N55°39'47.7"; E21°20'16.1".

 

Kocho bunkeriai

Būtinai pasivaikščiokite stačių Minijos šlaitų viršūnėmis, eidami pasroviui, į pietryčius. Išvysite ne tik nuostabius gamtovaizdžius, įspūdingus skardžius, gilias raguvas, bet ir ištisą Antrojo pasaulinio karo laikų bunkerių liniją. Antros tokios nėra visame Klaipėdos krašte. Tai – ypatingų, Kocho bunkerių taškai.

Cementinį vamzdį primenantys bunkeriukai buvo skirti kulkosvaidininkams, šauliams ar budėjimui. Šis karinis paveldas itin gerai išsilaikęs, todėl atrodo, kad tuoj tuoj pasipils automatų trelė. Bunkerių – apstu, jie išsidėstę kas keletą šimtų metrų aukštumose, todėl nesunkiai rasite. Pirmuosius Kocho bunkerius jau matėte ant Dovilų piliakalnio.

 

Kelionės variantai

Į Dovilus galima nuvykti autobusais nr. 11B (nuo prekybos centro BIG) arba nr. 27 (Arenos stotelė prie „Akropolio“).

 

Kelionės trukmė

Kelionė autobusu į Dovilus trunka apie 20 min. Preliminariai apžiūrint Dovilų gyvenvietę, nukeliaujant prie piliakalnio ir pasivaikštant įspūdingais Minijos šlaitais užtrunkama apie 3-5 val. (įskaičiuojant grįžimą į miestelį).

 

Tekstas: Deniso Nikitenkos.

Nuotraukos: Deniso Nikitenkos, iš www.plienosparnai.lt ir „Facebook“.