Kelionės planavimas:
Važiavimas realiu laiku:
Pildymas internetu
Mobilioji Švieslentė
Užsisakyk Parkavimą
Parkavimo leidimo galiojimo tikrinimas
Klientų aptarnavimo linija
8 800 12344
Kasos darbo laikas
I-IV 8:00 - 19:00
V 8:00 - 18:00

Purmaliai

Unikalus kuršiškas slėpinys pačiame Klaipėdos miesto pakraštyje, kur Purmalė su Dangės upe susitinka. Galimybė aplankyti mažai kam žinomą, vieną iš dviejų uostamiestyje esančių Purmalių piliakalnį ir archajišką, realiai veikiančią dangaus kūnų stebyklą su akmenų sistema. Kartu tai proga pabėgti į ūksmingą sengirę ar pažūklauti tylioje aplinkoje ant Dangės kranto. 

 

Retas kuris klaipėdietis žino apie senovės pasaulio paminklą, esantį uostamiesčio šiauriniame pakraštyje. Kai kurie jį išvydę tyrinėtojai pusiau rimtai, pusiau juokais pavadina baltiškuoju Stounhenžu. Mat greta kuršių Purmalių piliakalnio prieš tūkstantį ar daugiau metų buvo įrengta dangaus kūnų stebykla su akmenų sistema. Ji veikia ir mūsų dienomis! Observatorija, laikoma garsiosios dangaus kūnų stebyklos ant Birutės kalno pirmtake.

 

 

 

Pavadinimas

Labai dažnai tikrųjų kuršių pilių vardai būna arba nebežinomi, arba giliai nugrimzdę praeities jūroje. Bėgant metams net ir patys piliakalniai tikruosius pavadinimus pametė: pavyzdžiui, Kalniškės piliakalniu vadinamas kalnas, ant kurio stovėjo pilis Garisda (iš čia kilo Gagždų miesto vardas). Andulių piliakalniu vadinama vieta, kurioje stovėjo Cretyn pilis (iš čia – Kretingos pavadimas). Pakankamai retais atvejais išlikę autentiški vardai, kuriais paminklai vadinami ir dabar. Dar rečiau pavyksta iššifruoti tų pavadinimų reikšmę.

Tad, pirmiausiai, Purmalių piliakalnis jau yra įdomus vien dėl savo pavadinimo. Galima manyti, kad jis yra nepakitęs nuo pat kuršių laikų. Mat ne vietovė pagimdo upei vardą, o upė – vietovei. Piliakalnio pašonėje teka dešinysis Dangės intakas – Purmalė, kuri pilies kalno aplinkoje dar yra pakankamai natūrali (kitoje plento pusėje – numelioruota), išsirangiusi, su gražiomis, savotiškomis medžių šaknų mangrovėmis. Taip, kaip upokšnis, pavadintas ir piliakalnis, ir dabartinė gyvenvietė į šiaurę nuo jo. Tad galima spėti, jog šis vardas nekito tūkstantmetį.

Įdomu yra ir tai, kad Purmalės pavadinimą galima iššifruoti ir net vietoje įsitikinti, kodėl toks vardas duotas. Kalbininkai vieningai pripažįsta, kad artimiausia išnykusiai kuršių kalbai yra latvių kalba. O latviškai „purmala“ reiškia „pelkės pakraštį“. Spėjama, kad ir kuršiškai „purvs“ reiškė dumblą, purvą, o „mala“ – kraštą, pakraštį. Nesunku suprasti, kodėl ir upelis, ir piliakalnis taip žaviai pavadinti vos apsilankius ant kuršių pilies kalno ir pažvelgus žemyn.

Už kelių šimtų metrų nuo piliakalnio Purmalė įteka į Dangę, tad prisiekę žūklautojai gali pasiimti meškeres bei pasimėgauti žvejyba upėje.

 

 

 

Įsidėmėkite!

Lankydami valstybės saugomus archeologinius paminklus būkite tik svečiai, žingeidūs tyrinėtojai, keliautojai, bet jokiu būdu ne paminklų niokotojai. Bet kokie kasinėjimai yra griežtai uždrausti. Net sliekų kasti nei piliakanyje, nei jo kompleksui priskiriamuose objektuose negalima, nes kasant yra sunaikinama vertinga informacija. Kiekvienas žemės judinimas, iškasta duobė – tai kultūrinio sluoksnio sunaikinimas. Kitaip tariant, tas pats, kaip suplėšyti į skutelius rankraštį su vertinga informacija. Žemė archeologams yra informacijos šaltinis ir net nekalta duobutė (o gal netyčia kasite ten, kur buvo ugniavietė ar gynybinio įtvirtinimo elementas?) gali padaryti žalos ateities tyrinėtojams, moksininkams, kurie norės ištirti archajiškąjį paminklą. O pamatę keistus asmenis su kastuvais ar net metalo ieškikliais, būtinai nufotografuokite juos ir praneškite Kultūros paveldo departamentui, policijai. Juodieji archeologai yra nusikaltėliai, vagiantys iš mūsų ir ateities kartų istoriją.  

 

 

 

Piliakalnis

Purmalių piliakalnis (I tūkstantmetis – XIII a.) yra vienas iš dviejų išlikusių kuršių piliakalnių dabartinėje Klaipėdos miesto teritorijoje ir mokslininkams žinomas dar nuo XIX a. (pažymėtas vokiečių archeologo Emilio Hollacko XIX a. pab. žemėlapyje). Jis priskiriamas archajiškai Pilsoto žemei, tačiau jokiame senovės dokumente, XIII a. Kuršo pietinių žemių dalybų aktuose nepaminėtas. Senovės paminklas yra įtrauktas į nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą ir saugomas valstybės.

Rasti pilies kalną nėra sudėtinga: išlipus Plytinės stotelėje reikia paėjėti apie 200 metrų toliau, iki paskutinio namo, kurio kieme ant strypo paprastai plėvesuoja vėliava. Prie plento, už namo, yra į dešinę per pievą vedantis takelis. Juo reikia eiti  iki miškelio pakraščio, kur staiga tenka leistis žemyn į Dangės terasą.

Nusileidę išvysite kupstuotą, medžių apsuptą pievą. Tai – kuršių senovės gyvenvietės vieta. 0,3 ha ploto papėdės gyvenvietę archeologai žvalgė pakankamai seniai: 1980 m. ir 1986 m. Iki 40 cm storio jos kultūriniame sluoksnyje rasta geležies amžiaus laikus siekiančios lipdytos ir apžiestos keramikos, perdegusių akmenų, kuolo vieta.   

Pats piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, Purmalės dešiniajame krante, jo šiaurinis ir rytinis kraštai remiasi į upelį. Vos nusileidę į senovės gyvenvietės vietą pažvelkite į kairę: pamiškėje bus paveldosauginis stulpelis. Ten ir eikite.

Piliakalnio šlaitai nuo upelio statūs, 9 m aukščio. Aikštelė ovali, orientuota šiaurės – pietų kryptimi, 10 m ilgio, 30 m pločio. Joje buvusios kapinaitės. Net dabar piliakalnio apačioje galima rasti niekdarių numestus antkapinius paminklus, jų dalis.

Patekę ant piliakalnio aikštelės pažvekite į apačią, upeliuko link, ir suprasite, ką reiškia tas egzotiškasis pavadinimas. Kur pelkės kraštas... Visa šiaurinė ir šiaurės vakarų pilies kalno papėdė – siaubingas dumblynas, kuriame pabuvoti galima nebent žiemą. O kitais metų laikais ten ir velnias koją nusilaužtų. Kuršiams tai labai tiko: natūralus, gamtos sukurtas gynybinis barjeras. Jei priešas norėtų pulti pilėnus iš šiaurės, neišvengiamai turėtų ir upeliuką, ir baisųjį kemsyną įveikti. Galima tik numanyti, kad prieš tūkstantį metų, kai šiose vietose nebuvo tiek civilizacijos, tie pelkynai buvę dar didesni, klampesni, pavojingesni.

Todėl gynybiniai įtvirtinimai buvę įrengti vakariniame ir pietiniame piliakalnio kraštuose: dabar likęs tik supiltas puslankio formos 35 m ilgio, 2 m aukščio, 18 m pločio pylimas. Tų gynybinių griovių ir pylimų būta daugiau, tačiau laikui bėgant jie sunykę.

 

Piliakalnio koordinatės. LKS: N6185507,81; E320439,50. WGS: N55°46’14.6"; E21°08’16.8".

 

 

Gamta

Lankydamiesi ant Purmalių piliakalnio nepatingėkite pasivaikščioti. Vakarinėje dalyje galima išvysti nuostabią sengirę su didingais ąžuolais ir klevais. Vieta, apsupta raguvų, su čiurlenančiu upeliuku apačioje, yra tikra atgaiva nuo miesto šurmulio bėgančiam žmogui. Dyka, nelankoma, kur gali pabūti su savo mintimis vienas, pasėdėti po medžiu, paskaityti knygą ar tiesiog pasimėgauti paukščių giesmininkų, kurių čia netrūksta, serenadomis.

 

Observatorija

Kelionės į Purmalių archeologinį kompleksą metu galite pabūti tyrinėtojų kailyje ir patys atlikti nedidelį eksperimentą...

Kuršių senovės gyvenvietės pakraštyje, rytuose, yra tokia savotiška loma, tarsi nedidelis, šlaituotas amfiteatras, iš šonų apaugęs medžiais. Būtinai ten nueikite.

Pirmiausiai išvysite didžiulį, kerpėmis apaugusį akmenį. Atkreipkite dėmesį, kad jame yra skylutė su metaliniu, užlenktu strypu. Manoma, kad tai – savotiškų religinių kovų palikimas. Kažkada nežinomi asmenys į akmenį buvo įbedę kryžių, kuris vėliau panaikintas. Kodėl taip darė?

Lomoje yra ne vienas, o 6 akmenys. Šis vieta – tai ir kuršių alkvietė, kur jie meldėsi bei aukojo dievams, ir dangaus kūnų stebykla. Ją prieš keletą dešimtmečių išaiškino etnokosmologas prof. Libertas Klimka. Pamėginkime suprasti, kaip viskas veikia.

Purmalių dangaus kūnų stebykla yra skirta nustatant rudens, pavasario lygiadienius, Rasų šventę (vasaros saulėgrįžą, Jonines) ir vidurdienį. Dabar mes tiksliai žinome, kada lygiai stoja diena ir naktis, kuomet po pavasario Lygiadienio dienos ima ilgėti, o po rudens Lygės – trumpėti. Tačiau prieš tūkstantį metų, kuršių laikais, nebuvo nei interneto, nei kalendorių. Galima tik įsivaizduoti, kiek šimtmečių žmonės stebėjo gamtą, dangaus kūnus, kol suprato tam tikrus dėsnius bei juos pritaikė sau.

Observatorijoje didysis akmuo, tas su skylute, yra atraminis. Kiti – azimutiniai. Nuo atraminio akmens tiesia linija į rytus guli du mažesni: jie žymi lygiadienius. Lietuvių liaudies dainose yra tokia frazė: „ant akmenėlio guli aukso karūnėlė“. Ji paaiškina mūsų protėvių dangaus kūnų stebėjimo specifiką: per tam tikrą šventę Saulė pateka būtent ties konkrečiu akmeniu. Purmalų observatorijoje tiek pavasarį, kovo 20-21 d., tiek rudenį, rugsėjo 22-23 d., Saulė pateka tiesiai virš tų dviejų akmenų, žiūrint tiesia linija nuo atraminio.

Į dešinę, už keliolikos metrų nuo lygiadienių akmenų, riogso dar vienas: jis skirtas vidurdieniui nustatyti. Dienos metui, kai Saulė pasiekia aukščiausią tašką. Štai šią poziciją galite drąsiai patikrinti ir patys. Reikia ir vėl žiūrėti tiesia linija nuo didžiojo (atraminio) akmens. Ir stebėti momentą, kada Saulė pakibs virš azimutinio. Šių eilučių autoriui pavyko nustatyti 12. val 15 min., labai arti absoliutaus vidurdienio. O gal kažkam pasiseks „pagauti“ dar tikslesnę Saulės poziciją?

Du akmenys, esantys į pietus nuo atraminio, pasak L. Klimkos, žymi Rasų šventę, vasaros saulėgrįžą. Teoriškai birželio 25-ąją Saulė turėtų tekėti, žvelgiant nuo atraminio akmens, virš Rasų akmenų. Šią poziciją tikrinant šių eilučių autoriui mokslininkų spėjimas nepasitvirtino: Saulė tekėjo gerokai į šoną nuo nustatytųjų akmenų. Tad kol kas vis dar lieka mįslė, ką gi jie reiškia, kokią metų šventę žymi? Gal tai – Kalėdų akmenys, ir Saulė virš jų pateka per Kalėdas? Galite tapti atradėjais...

 

Kelionės variantai

Purmalių archeologinį kompleksą patogiausia pasiekti, išlipus Plytinės stotelėje. Autobusai nr. 15A, 15B, 17 ir 23. Grįžti atgal taip pat patogu: perėjus į kitą plento pusę yra Labrenciškės autobusų (Nr. 15A, 15B, 17) stotelė. Kitas variantas – nepatingėti nueiti apie 2 km atstumą iki miesto ligoninės, kur yra didžiulis autobusų maršrutų pasirinkimas.

 

Kelionės trukmė

Viskas priklauso nuo to, kokiu tikslu ketinama vykti į Purmalius. Galima ten praleisti nuo valandos iki kelių ar pusdienio. Vieni norės tik pamatyti objektus, juos apžiūrėti, nufotografuoti; kiti ryšis patikrinti, kaip veikia obervatorijos akmenys ir sugaiš ilgiau; dar kitiems norėsis viso kompekso su žvejyba, knygos skaitymu.

 

Tekstas: Deniso Nikitenkos.

Nuotraukos: Deniso Nikitenkos.