Žardė

Pačiame Klaipėdos miesto teritorijos pietiniame pakraštyje, už Jūrininkų prospekto prieš 1000 metų virė tikras gyvenimas. Ant trijų piliakalnių stovėjo trys kuršių pilys, o aplink jas – baltų vikingų gyvenvietės ir net specializuotos gamybinės zonos. Tai buvęs visos Pilsoto žemės centras, savotiška sostinė, vikingų laikų prekybos ir amatų vieta. Kiekvienas Klaipėdos patriotas privalo aplankyti Žardės-Bandužių archeologinį kompleksą ir atrasti kuršiškąją praeitį.

 

 

Tripolis

Kuršių laikais Žardės, Laistų ir Gibišių pilys sudarė savotišką tripolį: trikampiu išsidėsčiusias tvirtoves vieną nuo kitos skyrė daugiausiai kilometras. Deja, mūsų laikais išliko tik Žardės ir Laistų piliakalniai: Gibišiai buvo sunaikinti. Ši buvusi protėvių citadelė tapo tarsi vaiduokliu, mitu.

Apie Gibišių piliakalnį archeologinėje literatūroje žinoma nuo XIX a. vidurio, tačiau niekas ir niekada jo netyrė, nežvalgė, nefotografavo. Senieji klaipėdiečiai dar mena, jog praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje tai buvusi atskira kalva lygioje pievoje, visiškai šalia dar nenumelioruoto Smeltalės upelio. Piliakalnio aikštelė buvo plokščia, ovalo formos, kelių metrų aukščio šlaitai jau be gynybinių įtvirtinimų (pylimų ir griovių) likučių. Tai, kad per šimtmečius buvo likę iš Gibišių piliakalnio, negrįžtamai sunaikino geležinkelininkai 1972-1975 m. Nukasė.

Akivaizdu, kad šių trijų citadelių ir piliakalnių papėdžių gyvenviečių kuršiai buvo betarpiškai vienas su kitu susiję, trikampio sistema galbūt sąmoningai pasirinkta gynybiniais tikslais. Mokslininkai yra apskaičiavę, jog vien Žardės pilies aplinkoje ankstyvaisiais viduramžiais galėjo gyventi apie 500 žmonių, o tai yra daug, vertinant tų laikų mastais.

Laistų piliakalnis yra Klaipėdos rajono teritorijoje, už geležinkelio į pietus. Jį (išsišovusią kalvą su aukštais medžiais) galima pamatyti nuo Žardės piliakalnio, tačiau į Laistus nukeliauti yra labai problemiška: privažiavimo, net priėjimo nėra, nes iš vienos pusės – geležinkelio tvoros, iš kitos – pelkynai.

 

 

Pavadinimas

Jau minėta, kad Žardė buvusi senovinės Pilsoto žemės centras, todėl pravartu būti sužinoti ir šio archajiško pavadinimo prasmę. Pilsotas - mažiausia kuršių žemė, užimanti apie 200 kv. km. Pirmą kartą, 1253 m. rašytiniuose šaltiniuose ši žemė (vokiškai) užrašyta, kaip Pilsaten. Klaipėdos istorikas Johanas Zembrickis 1918 m. išleistoje knygoje pateikia tokį paaiškinimą: Pilsoto žemės pavadinimas kilo nuo žodžių „pilis” ir „sata, seta” – „ūkis, aptverta sodyba”. Daroma išvada, kad tai reiškia „piliai priklausančią apgyvendintą vietą, sritį”. Galbūt sąlyginai net miestą.

 

 

 

Kapinynas

Jūrininkų pr. ir Mogiliovo g. kampe yra tokia kalva, įsispraudusi tarp sovietinių daugiaaukščių: tai – I-XIII a. Bandužių kapinyno vieta. Apie kuršių materialinę kultūrą (ginklai, papuošalai ir kt.) daugiausiai informacijos atskleidžia įkapės. Protėviai tikėjo, kad žmogui mirus jo užgyventas turtas pravers ir anapusiniame pasaulyje, todėl į kapus dėjo viską, kas vertingiausia. Prieš važiuojant aplankyti Žardės piliakalnį pravartu būtų nueiti į Mažosios Lietuvos istorijos muziejų, kuriame – daug įkapių būtent iš Bandužių kapinyno. Jame buvo laidojami Žardės pilėnai ir gyventojai.

Kapinynas yra gerai ištirtas, tačiau verta dėmesio viena istorija, kuomet palaidojimo paminklas buvo vos nesunaikintas. Sovietmečiu, statant vis naujus gyvenamuosius kvartalus ir Klaipėdai plečiantis į pietus, statybininkai ėmė rasti įvairiausių senienų. Yra ne vienas pasakojimas, kaip kuršių įkapės iš suardytų kasant namui pamatus duobę kapų keliaudavo tiesiai į... turgų. Kai kurie archeologija besidomintys žmonės tas „senienas“ yra nupirkę ir saugo savo privačiose kolekcijose. Tačiau kiek įkapių iš Bandužių kapinyno iškeliavo į „pilkąją zoną“, taip ir neaišku.

Gražu būtų sukurti naują tradiciją ir per Vėlines Bandužių kapinyno vietoje uždegti žvakes mūsų protėviams vakarų baltams ir kuršiams atminti.

 

Vikingų pėdsakai

Tyrinėdami Bandužių kapinyną ir senovės gyvenvietes netoli Žardės piliakalnio archeologai aptiko kai ką itin intriguojančio. Radiniai leidžia daryti išvadą, jog tam tikru laikotarpiu (spėjama, apie X-XI a.) kartu su kuršiais gyvenę ir skandinavų vikingai. Kas tai įrodo? Pirmiausiai, kai kurios kuršiams nebūdingos įkapės. Yra rastas vyro kapas su žirgo balnakilpe ir joje suvertu vėriniu: žiedais, diržo fragmentu su skirstikliu, net kalavijo rankenos buožele, kitomis ginklo detalėmis. Kuršiai taip nedarė. Aptikta ir pagal ornamentiką, išvaizdą skandinavams priskiriamų kitų įkapių: skiltuvas ugniai įžiebti, kalavijų makščių apkalai, apyrankė rombiniais galais.

O vienoje iš senovės gyvenviečių prie Smeltalės upės mokslininkai aptiko keisto, nebūdingo kuršiams ilgo (mažiausiai 20 metrų) namo pėdsakus. Ypatinga buvo statinio konstrukcija: pirmiausiai – poliai. Jei tradicinis kuršių namas turėjo apvalius, į žemę įkastus polius, tai skandinavų vikingų – skeltus per pusę išilgai. Tokie poliai būdavo įkasami į žemę kas 30-40 cm., apipinami vytelėmis, o duobės aplink juos užpilamos labai kietu, į cementą panašiu žalsvu moliu. Kuršiai tokių statybinių technologijų netaikė. Pagal rastas ilgas pertvaras nustatyta, kad ir namų aukštis būdavęs labiau būdingas vikingams. Polių pavyzdžiai saugomi ir demonstruojami Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje.

Tad ši medžiaga atskleidžia, jog Žardėje buvo įsikūręs multikultūrinis „miestas“ su skandinavų vikingų (danų, švedų), net laidotų kartu su kuršiais viename kapinyne, gyvenvietėmis.

Be kita ko, yra žinoma ne mažai faktų ir apie kuršių diasporas Skandinavijoje: Gotlande, Lunde, Bornholmo saloje, Sigtunoje, Haithabiu, Elande, kur net įlanka kuršių vardu pavadinta.

 

 

Piliakalnis

Žardės pilis (Sarde) pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose (Kuršo dalybų akte) paminėta 1253 m. Dokumente lotyniškai parašyta: „De Pilsaten: Sarde cum suis pertinentiis, exceptis pratis, uno, quod dicitur Drivene, et alio prato, quod situm est iuxta Miniam (Nimiam), secus viam, quae ducit ad Sarde.“ Vertimas: „Iš Pilsoto: Žardė su savo priklausomybėmis, išskyrus pievas, vieną, vadinamą Drivene (tai – Dreverna), ir kitą pievą, šalia Minijos (Minia, Nimia), priešingai keliui, vedančiam į Žardę“.

I tūkstantmečiu-XIV a. datuojamą piliakalnį lengvai pasieksite perėję Jūrininkų pr. ties Mogiliovo g.: iki jo per laukus veda pramintas takas.

Pats piliakalnis yra tik sudedamoji didelio ir įvairialypio vakarų baltų ir kuršių sukurto pasaulio dalis. Tyrimai leidžia teigti, kad šiose apylinkėse, kai Smeltalės (tikrasis pavadinimas – Žardupė) ir Kretainio upeliai buvo nenumelioruoti, vandeningi, be pertraukos gyventa mažiausiai 1300 metų.

Atėję prie piliakalnio galite susipažinti su jo struktūra. Iš vakarų pusės aikštelę pietų-šiaurės kryptimi kerta gynybinis griovys. Už jo į vakarus – pylimas. Apžiūrėkite vakarinius kalno šlaitus: pamatysite, kad jie – tarsi bangelės. Tai – buvusių gynybinių griovių ir pylimų likučiai. Tokių darinių piliakalniuose būna net iki 7. Tai – gynybiniai įtvirtinimai, kurie dabar teprimena savo pačių šešėlį. Norint rekonstruoti tikrąjį vaizdą, reikia gilinti ir aukštinti. Grioviai būdavę net iki 2 metrų gylio, platūs, o juos keisdavo aukšti pylimai iš žemių, ant kurių stovėdavo ąžuolinių rąstų sienos su sargybos bokšteliais. Metraščiuose yra rašoma, kad nuo tokios sienos nukritęs priešas užsimušdavo.

Gynybinė grandinė, struktūros iš vakarų buvo sukurti ne šiaip sau: tai mažiausiai apsaugota piliakalnio dalis. Be to, esanti Kuršių marių pusėje. Matyt, kuršiai saugojosi būtent iš marių pusės labiausiai, nes tikėtinas priešo puolimas (tie patys skandinavai laivais plaukdavo į kuršių žemes ir jas siaubė).

Piliakalnio aikštelė – pailga. Jos pakraščiuose, aplink stovėjo gynybinė siena su bokšteliais ir pastatai. Aikštelės viduryje paprastai būdavo kūrenama ugnis, rinkdavosi bendruomenė, o užpuolus priešui į aikštelę suvarydavo gyvulius. Apie čia gyvenusius kuršius kaskart primena kurmiai, kurie iškelia pavasariais iš po žemių nedideles puodų šukes, molio tinką iš buvusių pastatų.

Iš šiaurinės pusės piliakalnio šlaitai yra gerokai apardyti: išvysite savotiškas dideles duobes. Tai – Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių iškasti apkasai.

Įsidėmėkite, kad judinti žemę, tuo labiau kasinėti piliakalnyje griežtai draudžiama! O išvydę netinkamai besielgiančius asmenis praneškite Kultūros paveldo departamentui arba policijai.

 

Piliakalnio koordinatės. LKS: N6172163,56; E324262,76; WGS: N55°39’08.6"; E21°12’26.7".

 

 

Vaiduokliai

Žardės piliakalnis negali pasigirti gausiomis legendomis, tačiau yra žinomas dr. Jono Basanavičiaus užrašytas „liudijimas“, kad ir šiame pilies kalne antgamtinių jėgų būta... „Žardžų (Klaipēd. pav.) „Karlkalnis” guli šale kelio, keturkampis, kokių 6 m. aukšts, dabar į kapines paverstas. Kartą nekursai grovs savo pylį, o pietų pusēj’ ir vyndaržį če turējąs; ir čon dvasēs vaidinasi”.

 

Gamybos zona

Į vakarus nuo Žardės piliakalnio mokslininkai yra aptikę ištisą senovės gamybinę-ūkinę zoną. Joje gyvenama nebuvo, tačiau dirbama. Kūrėsi kalviai, puodžiai ir kiti meistrai. Daugiausiai aptikta įrodymų, susijusių su geležies rūdos apdirbimu.

Archeologai yra radę medžio anglies gamybos vietų. Ją pasigaminti priešistorės laikais buvo tikrai ne taip paprasta. Ilgas ir kantrus darbas.

Protėviai iškasdavo duobę, į kurią tam tikra tvarka sudėdavo medžio malkas. Tada kūgio formos medienos piramidę uždengdavo žemėmis, velėna arba storu molio sluoksniu. Viršuje padarydavo angą, pro kurią įdėdavo rusenančių, bet nedegančių anglių. Ugnis – kruopštaus darbo žudikė. Ir laukdavo... Dieną bei naktį stebėdavo, ar procesas vyksta teisingai, ar kaitra – ne per didelė, ar nėra rizikos ugniai įsidegti. Ir taip – net tris paras... Kai medžio anglis būdavo paruošta, tuomet ją naudodavo geležies lydymui.

Pelkių rūdą suberdavo į vadinamąsias rudneles. Jas gamino iš apie 10 cm storio molio „dešrų“,  tokį 1 metro aukščio cilindrą, o apačioje palikdavo vieta šlakui ištekėti. Dugne dėdavo pelkių rūdą, tada storą medžio anglies sluoksnį, vėl rūdą, vėl anglį, ir procesas prasidėdavo. Kaitra rudnelėje turi pasiekti maždaug 1200 laispnių. Ugnis liepsnodavo viršuje, organinės medžiagos sudegdavo, ištekėdavo šlakas ir po maždaug paros būdavo galima išimti paraudonavusią geležį. Kritę - taip vadinamas rudnelėje susiformavęs geležies gabalas. Storutėlę, molinę rudnelę sudaužydavo ir atsargiai išimdavo raudoną kritę. Ją čia pat ir apdorodavo kūjais, taip pasigamindami kalviui reikalingą geležies ruošinį.

Apačioje pro specialią rudnelės angą ištekėjęs šlakas virsdavo tarsi sustingusia lava, kuri ir dabar randama archeologinėse vietose. Žardė yra išgarsėjusi rastais šuliniais, kurie buvo skirti rūdai plauti. Vienas iš tokių šulinių (rentinis, VIII a. pab.-X a. pab.) yra eksponuojamas Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje.

 

Intriga

Žardės-Bandužių archeologinį kompleksą tyrinėję mokslininkai svarsto, kad vikingų laikais čia turėjęs būti ir uostas. Kuršiai – vikingavusi, laivais Baltiją ir upes skrodusių karių gentis. Todėl natūralu, kad žardėnai turėję karo laivų. Gali būti, jog kažkur po žeme, ten, kur tekėjo Žardupė, archeologų laukia vienas didžiausių atradimų: kuršių uosto su laivais likučiai. Neabejojama, kad mūsų protėviai plaukiojo labai panašiais laivais, kokius naudojo skandinavų vikingai: ilgaisiais karo laivais, vadinamaisiais drakarais. Deja, kol kas nėra pavykę rasti nė vieno kuršiško karo laivo pėdsakų. Gal jie – Žardėje?

 

Kelionės variantai

Iki Žardės piliakalnio lengvai galima nukeliauti, išlipus Mogiliovo stotelėje (iki jos veža autobusai nr. 6, 6A, 6E, 11A, 11B, 15, 16). Perėjus Jūrininkų prospektą (perėja prie šviesoforo), eiti į pietus per laukus vedančiu, žmonių pramintu taku. Piliakalnis matyti iš tolo: pūpsantis, medžiais apaugęs kalnas. 

 

Kelionės trukmė

Apie 2-3 val. Atstumas nuo Jūrininkų pr. iki Žardės piliakalnio nėra didelis: apie 1 km, tad daugiausiai laiko galima praleisti apžiūrint patį kuršių paveldą. Sugaišite ilgiau, jei su savimi pasiimsite šiukšlių maišą ir sutvarkysite piliakalnio aplinką: šią vietą yra itin pamėgę nekultūringi žmonės, nuolat prišiukšlinantys archeologiniame paminkle. Įdomu yra ir apeiti aplink šalia piliakalnio esantį vandens telkinį: nuo jo kranto atsiveria gražus piliakalnio vaizdas. 

 

Tekstas: Deniso Nikitenkos.

Nuotraukos: Deniso Nikitenkos ir iš www.piliakalniai.lt.

Prašome palaukti