Kelionės planavimas:
Važiavimas realiu laiku:
Pildymas internetu
Mobilioji Švieslentė
Užsisakyk Parkavimą
Parkavimo leidimo galiojimo tikrinimas
Klientų aptarnavimo linija
8 800 12344
Kasos darbo laikas
I-IV 8:00 - 19:00
V 8:00 - 18:00

Tauralaukis

Atraskite Tauralaukį iš naujo! Vieta, kurią XIX a. buvo itin pamėgusi karališkoji Prūsijos šeima. Pati karalienė Luizė iš Klaipėdos su vaikais ir tarnais plaukdavo Dange iki Tauralaukio, kur iškylaudavo gamtoje po įspūdingu, Luizės vardu pavadintu ąžuolu. Ne tik karališki, bet ir kuršiški ar net velniški reikalai sprendėsi Tauralaukyje. Tiesiog būtina aplankyti legendomis apipintą Tauralaukio akmenį.

 

Viena įdomiausių, gražiausių ir nepelnytai pamirštų, neišnaudotų turizmui Klaipėdos vietų yra Tauralaukis. Senovėje buvo du Tauralaukiai: Didysis - dešiniajame Dangės krante (dabar čia įsikūręs lankytojams atviras botanikos sodas) ir Mažasis - kairiajame. Kaip tik Mažajame Tauralaukyje koncentruojasi visas pluoštas įdomiausių istorinių, gamtinių bei kultūrinių vertybių. Menančių ir viduramžius, ir leidžiančių prisiliesti prie karališkųjų tradicijų.

 

Karališki pėdsakai

Pirmiausiai, ką verta aplankyti Tauralaukyje, tai Dangės kilpa su senais, stuomeningais ąžuolais. Kadaise, kuomet Klaipėda Mėmeliu vadinosi, ten buvo nuostabus parkas su išpuoselėtais takais, altana, kavine, kėgelbanu ir net karuselėmis. Patyrinėjus senuosius vokiškus žemėlapius akis užkliūva už aiškiai išskirto „Luisen Eiche“. Luizės ąžuolo. Štai jo ir galima paieškoti.

1807 m. Mėmeliui tapus laikinąja Prūsijos sostine ir į miestą atsikrausčius karaliui Friedrichui Wilhelmui III su gražiąja žmona Luize bei vaikais, Mažasis Tauralaukis tapo viena mėgstamiausių kilmingosios šeimos iškylų vietų. Jie plaukdavo aukštyn Dangės upe ir po vienu ąžuolu labai mėgo vakarieniauti. Pasakojama, kad karaliui bei karalienei Tauralaukis priminė Berlyno Tyrgarteną.

Būdavę dienų, kai Luizė kasdien vykdavo su vaikais ir svita iškylauti būtent po pasirinktuoju ąžuolu, vėliau ir pavadintu Luizės vardu. Iš kitų gentainių jis išsiskiria pirmiausiai storiausiu kamienu, aukščiu ir ypatingai išsiklaipiusiomis šakomis. Tačiau praeiviams tai tėra paprastas medis, nes nerasite jokios lauko informacijos apie Luizės vardo atminimą. O rasti šį karališką medį nesunku. Visai netoli tilto per Dangę, pakrante nupėdinus šimtą metrų žemyn upe jis pūpso prie žvejų tako. Tikras reliktas, kai pradedi įsivaizduoti, jog būtent po šiuo medžiu prieš daugiau nei 200 metų bolavo balta staltiesė su gardžiais valgiais, o šalia sėdėjo patį Napoleoną derybose dėl Prūsijos likimo į neviltį variusi karalienė.

Ąžuolas – vienas Tauralaukio slėpinių, kuris galėtų garsinti šį istorinį miesto kampelį jau nekalbant apie kitas jame buvusias įdomybes. Kažkur prie šio medžio buvo pastatytas ir paminklas Luizei, dingęs be pėdsakų (spėjama, kad jį nuvertė ir užkasė).

Prieš šimtmetį ir seniau netoli šios vietos veikė šaudyklinis tiltas, kuomet žmonės plausto ir prie jo pritvirtintų virvių dėka patys save nusitempdavo į kitą krantą. Būta čia ir valčių prieplaukų.

Dabar kadaise itin graži, net karaiškąją šeimą viliojusi vieta yra apleista ir snaudžia prisiminimuose. Galite pasinerti į tuos XIX-XX a. laikų sapnus ir jūs, vaikščiodami tais pačiais takais, kaip ir garsioji Luizė. Vasarą galbūt atsiras norinčiųjų po senuoju ąžuolu pasitiesti staltiesę ir karališkai papietauti su šeima ar draugų būriu.

 

Asfaltu ar mišku?

Tauralaukis garsus ne tik dėl karališkųjų iškylų, bet ir kaip legendomis apipinto kuršių apeiginio akmens vieta. Rasti ypatingąjį riedulį tikrai nėra sunku ir galimi du kelionės variantai (žiūrėti žemėlapį). Už tilto per Dangę, praėjus tokį naujųjų laikų dvarelį, yra į kalną vedanti asfaltuota gatvė. Ja pakilus reikia eiti iki pat pabaigos, kol gatvelė atsiremia į medžiais apaugusią dykynę ir staigiai suka į kairę. O jūs sukite į dešinę: žmonių išmintas takutis jus nuves į daubą. Teks leistis žemyn prie pat upės, kur ir išvysite didžiulį akmenį. O mėgstantys egzotiką gali vos pakilus į kalną, ties Apynių gatve sukti tiesiai į dešinę ir nepabijoti brūzgynų: patekę į medkirčių neliečiamą, senų medžių šaknimis išvagotą mišką, nusileidę žemyn išvysite jaukų, tiesiai prie akmens nuvesiantį takelį. Einant juo paklysti neįmanoma. Atkreipkite dėmesį į kairėje pusėje, šlaituose išraustuss pasagos formos apkasus: jie likę iš Antrojo pasaulinio karo laikų, padaryti vokiečių kareivių.

 

Kuršiškas altorius

Tauralaukio, dar vadinamas Velnio akmuo yra pirmiausiai mūsų protėvių šventvietė. Šis apeiginis akmuo žinomas dar nuo XIII a. ir yra vienas seniausių, išlikusių savo pirminėje vietoje apeiginių akmenų visose kuršių žemėse. Tad, gerbdami baltų kultūrą, atminkite tai ir lankydamiesi elkitės pagarbiai. Be abejonės, tai galioja ne visiems: nekultūringi žmonės prie akmens lėbauja, daužo į jį alkoholio butelius, mėto šiukšles, nuorūkas, todėl labai gražu būtų į kelionę su savimi pasiimti šiukšlių maišą bei išvalyti aplinką. Tauralaukio akmuo yra valstybės saugoma kultūros paveldo vertybė, kuriam šis statusas, deja, nereiškia pagarbaus požiūrio.

Pirmiausiai, atkreipkite dėmesį į akmens rytinėje pusėje esantį apvalų dubenį. Jis yra pagamintas pačių kuršių. Tai – apeiginis dubuo, nuo kurio į apačią yra iškaltas latakas. Kaip kuršiai sugebėjo pagaminti kietame akmenyje tokią struktūrą? Spėjama, kad išgręžė, išsuko. Turbūt ne vienas yra matęs, kaip senovėje, panaudojant lanko timpą, yra gręžiamos skylės. Panašiai galėjo būti išsuktas ir Tauralaukio akmens dubuo. Tik naudojo ne pagaliuką su grąžteliu, o visą nusmailintą ąžuolinį rąstą. Spėjama, kad į norimą vietą berdavo smėlio ir vandens, o tada „gręždavo“ rąstu. Dienų dienomis, mėnesių mėnesiais ar net ilgiau, kol pagamindavo dubenį. Iki šiol mokslininkai nėra išsiaiškinę detalios technologijos. Pažiūrėkite į dubens šonus: jame matyti rievės, likusios nuo gręžimo.

Dubuo būdavo naudojamas apeigoms. Į jį per kalendorines šventes ar prašant dievų malonės pildavo alų, midų ar paaukotų gyvūnų kraują. Skystis lataku nubėgdavo į žemę. Dar prieš šimtą metų mūsų senoliai tikėdavo, kad į tokius dubenis prisirinkęs lietaus vanduo yra stebuklingas, gydo, todėl prausdavo juo skaudamas vietas.

Rytinėje akmens pusėje yra pradėtas, bet nebaigtas gaminti dubuo: matyti tokia skylutė. Jei kuršiai būtų savo darbą pabaigę, mokslininkai kalbėtų apie unikalų visuose baltų kraštuose apeiginį akmenį net su dviem priešingose pusėse (vakaruose ir rytuose, kur Saulė leidžiasi ir teka) esančiais dubenimis. Ši šventvietė ir dabar nebūna pamiršta: ją lanko baltų kultūrą puoselėjantys entuziastai, kuršių rekonstruktoriai.

 

Spėjamas piliakalnis

Prie pat Tauralaukio apeiginio akmens yra tokia dviejų raguvų apsupta kalva, ant kurios  – senos kapinaitės. Jas žymi paveldosauginis stendas. XIX a. pab. žemėlapyje garsus vokiečių archeologas Emilis Hollackas toje vietoje pažymėjo piliakalnį. Iki šiol mokslininkai nesutaria, ar tai išties kuršių pilies kalnas, ar ne. Savo forma, nors ir labai smarkiai apardytas vokiečių karių apkasų bei XIX a. steigiant kapines, šis kalnas galėtų būti piliakalniu. O ir apeiginis akmuo sufleruoja, kad vietovėje lankytasi kuršių ir intensyviai, tad galėjo jie čia gyventi. Be to, Klaipėdos miesto teritorijoje iki šiol nerastos yra bent dvi XIII a. minimų Poys ir Mutene pilių vietos. Gal viena jų buvo Tauralaukyje? Visgi trūksta įrodymų, archeologinių kasinėjimų, galinčių patvirtinti arba paneigti prielaidas.

 

Ženklai akmenyje

Istorijos apie garsųjį Tauralaukio akmenį nesibaigia… Pamėginkite rasti jame iškaltus tris kryžius. Jie yra upės pusėje. Kas ir kodėl paliko šį mįslingą ženklą, spėliojama iki šiol. Viena iš realiausių versijų: tai viduramžiais iškaltas riboženklis. Yra išlikęs ne vienas įrašas, kad būtent kryžiais, tik medžiuose, savo valdas žymėjo Mėmelburgo (Klaipėdos) pilį pastatę Livonijos ordino atstovai. Kita teorija – bandyta baltišką apeiginį akmenį “neutralizuoti”. Krikščionys dažnai tokius sakralinius, tačiau “pagoniškus” objektus ženklindavo kryžiais (pavyzdžiui, Purmaliuose į akmenį buvo net įkaltas metalinis kryžius). Na, o etnokultūrinę mistiką mėgstantys žmonės spėja, kad tie kryžiai reiškia žvaigždžių ženklus. Mat tai nėra tipiniai krikščioniški kryžiai su ilgesne “uodegėle”, o kaip “pliusai”. Būtent toks būdavęs žvaigždės ženklas. Palenktyniaukite: kuris iš jūsų ras visus tris kryžius pirma?

Yra ir dar vienas mistiškas reliktas… Jį rasti bus daug sudėtingiau. Tai – akmenyje likęs žmogaus delno įspaudas. Prisiminimų knygą apie senąją Klaipėdą parašęs, joje tarpukariu gyvenęs Bruno le Coutre net sukurpė eilėraštį, pavadintą “Velnio akmuo”. Jame yra tokie posmai: “Tai velnio pragariškos valdos!/Čia žemė smenga, traukia, sklaidos./Akmuo didysis – velnio sostas;/Pirštų penkių jame žymė/Praeivį kviečia: Eime!/Atlyginimas tau paruoštas!” Išties akmenyje yra tokios duobutės ir taip išsidėsčiusios, kad jose telpa, nugula delnas ir visi penki pirštai. Šiaurinėje akmens dalyje ieškokite šios mistikos...

 

Velnio auksas

Padavime pasakojama, jog Tauralaukyje kadaise gyveno dvarininkas, gobšus, nedoras. Jis kariuomenėje buvo gerai išmokęs kortomis pliekti. Ir lošė su kaimynais, aplošdamas juos ir paskutinį skatiką atimdamas, dukras ir sūnus į vergiją paimdamas. Praradę turtus, dvarus tie dvarininkai žudėsi: korėsi, skandinosi, ir jų vėlės ėmė vaidentis kortininkui. Bet jis pasipūtęs vėl ieškojo naujų aukų. Vienas iš Tauralaukio gyventojų neiškentęs pasiūlė ponui eiti velniop su tomis savo kortomis, su pačiu velniu žaisti. Ponas nusijuokė ir ėmė ieškoti velnio. Ir apleistoje sodyboje, neberadęs jau aplošto kortomis ir nusižudžiusio kaimyno, dvarininkas išvydo juodą šunį. Tas šuo ėmė sekti iš paskos ir, priėjus didelį akmenį prie upės, sustojo. Kiek kvietė dvarininkas, šuo niekur nėjo. Ponui ėmus šauktis velnio, kad kortomis paloštų, staiga išdygo juodas vokietukas, kuris slėpė savo vieną koją po ilgu juodu apsiaustu. Ir tai buvęs velnias. Ir jie ėmė lošti. Nesisekė ponui: nelabasis dūmus iš nasrų leido, ponui akis griaužė ir jis kortų nebematė. Pralošė visus išloštus pinigus ir pusę savo dvaro. Tada dvarininkas prisiminė, kad velnias bijo kryžiaus ir nubraižė ant kortų kryžius. Velniui ėmė nesisekti, nebegalėjo jis savo šėtoniškų gudybių naudoti ir pralošė ponui krūvą pinigų. Jau norėjo dvarininką skandinti Dangėje, bet užgydo gaidžiai, ir velnias dingo. O poną ir toliau ėmė persekioti nusižudžiusiųjų vėlės. Ir velnio pinigai nedžiugino, nes dieną virsdavo smala, o naktį lyg įkaitinta geležis karšti žėrėjo. Vėlės vis nedavė ponui ramybės ir jis nutarė nunešti pinigus ir užkasti prie akmens. Taip ir padarė. Ir išdygo vėl juodas velnias, ir meldė ponas pasigailėjimo, bet šis nusitempė jį skradžiai žemę. Niekas pono daugiau nebematė. O ant Velnio akmens trys kryžiai liko.

 

Kelionės variantai

Tauralaukį iš miesto centro ar pietinės dalies patogu pasiekti autobusu nr. 14 (išlipti Tauralaukio stotelėje ir grįžti link Dangės). Galima vykti nuo miesto ligoninės ir nr. 23 ar nr. 7. Kitas variantas – važiuoti autobusais, nr. 9, 17 ir 14 bei išlipti Kretingos g., Botanikos sodo stotelėje (tuomet teks paėjėti į šiaurę ir pasukti įdešinę, link tilto per Dangę). Grįžti patogu nuo Apynių stotelės (stoja autobusai Nr. 14, 23 ir 7) prie prekybos centro.

 

Kelionės trukmė   

Surandant ir aplankant visus objektus galima sugaišti apie porą valandų. Žinoma, norintys paiškylauti po Luizės ąžuolu sugaiš daugiau laiko. Atstumai yra labai nedideli, tačiau daugiausiai pastangų gali prireikti pirmą kartą besilankantiems, nes naujoje vietoje rasti norimas vietas kartais užtrunka.

 

Tekstas: Deniso Nikitenkos.

Nuotraukos: Deniso Nikitenkos ir asmeninių archyvų.