Kukuliškių miškas

Visai šalia Klaipėdos, Pajūrio regioniniame parke (PRP) ant jūros terasos augantis Kukuliškių miškas yra viena paslaptingiausių ir gražiausių vietovių visame mūsų regione. Labiausiai vieta pagarsėjusi dėl įspūdingojo Olandų kepurės skardžio, tačiau dar daug neatskleistų istorijų čia glūdi. Vien ko vertas tik 2016 metų vasarą atrastas naujas, iki tol mokslui nežinomas kuršių piliakalnis.

 

 Olandų kepurė           

Prie Olandų kepurės, aukščiausio Lietuvoje jūros skardžio šalia Karklės, taip įpratome, kad ir pati pavadinimo kilmė liko paraštėse. 24 metrų aukščio atsitraukiančio ledyno suformuoto ir smėlio apipustyto moreninio skardžio istorija turi du etapus: iki pasirodant Klaipėdoje olandų laivininkams XVII a. ir po to.

Senbuviai Olandų kepurę vadino Melnmuiže (“juodasis dvaras”) arba Melnameže (“juodasis miškas”). Latviškai (galbūt ir kuršių kalba) „melns“ yra juodas.

Melnmuižės pavadinimas, matyt, yra jauniausias, nes jis susijęs su dvarininku Hermanu von Bombelliu. 1540 metais šis olandas įsigijo keturis sklypus Mėmelio mieste ir dvarelį Turlako kaime (vėliau – Tauralaukio dvaras). Dvaro valdos driekėsi plačiame pajūrio ruože nuo Olandų kepurės iki šiaurinės Klaipėdos miesto ribos.

XVI a. trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmetį Europą draskė religiniai karai. Nemažai olandų, naujosios religijos – protestantizmo – šalininkų, apsigyveno Prūsijoje, kai kurie pasiekė ir Klaipėdą. Štai čia ir prasideda Olandų kepurės pavadinimo gimimas.

Realiausia vardo kilmės teorija susijusi su tuo, kaip atrodo skardis iš jūros. Jis primena senovinę olandų kepurę (tai buvęs vienintelis apaugęs tamsiais medžiais skardis, o aplinkui – palvė). Įdomu tai, kad panašių iš jūros pusės matomų skardžių, pavadinimais Olandų kepurė, yra ne vienas: pvz., Škotijoje yra “Bac Mòr” Dutchman’s Cap.

1607 metais į Mėmelį atvykę olandų meistrai ir dailidės davė pradžią Klaipėdos laivų statykloms, o kartu ir Olandų kepurės vardo gimimui. Tiesa, taip ji buvo vadinama iš pradžių neformaliai. Yra dar tokia legenda, esą prie šio skardžio buvo išplauta olandų jūreivio kepurė: mėlyna, su raudonu pomponu, ir nuo to karto vietovei prigijo šis pavadinimas.

Svarbiausia, kad Melnamežės, Olandų kepurės skardis nuo seno buvęs geriausias orientyras jūrininkams ir žvejams. Iš pradžių jūroje jie pamatydavo ne uostą, o būtent šį skardį, kuris buvo gyvybiškai svarbus orientyras, nes ties juo pajūris yra mirtis. Ten – daugybė akmenų, apsižioplinus galima buvo patirti katastrofą. O jų buvo: ne veltui senuosiuose žemėlapiuose ties Olandų kepure sužymėta daug kryžiukų. Matyt, jie žymi laivų dužimo vietas. Jūra ties Karklės, Melnragės paplūdimiais būdavusi itin nedraugiška. Oficialiai Olandų kepurės vieta sudarant Klaipėdos uosto žemėlapius pažymėta tik XVII a. pabaigoje, o pats skardžio pavadinimas įteisintas 1818 metais.

Olandų kepurės miškas nuo seno buvo saugomas, nes kitaip jis nesudarytų kontrasto, iš toli matomo jūreiviams, nebūtų „juodas“ ir taip išsiskiriantis vienodoje, plikoje kranto linijoje. Olandų kepurės gojelis kartografijoje žymimas net nuo 1648 metų.

Dabar gi Olandų kepurė, ko gero, labiausiai garsėja kaip lankytina turistų vieta. Dėl daugybės šaltinių skardyje (jie žiemą užšąla, ir ledas skaldo uolieną) šis kasmet po didžiųjų audrų vis labiau traukiasi į žemyną, slenka, žemyn ridendamas ir ant savęs augančius medžius. Ties Olandų kepure rastas ir mamuto kaulas, saugomas PRP lankytojų centre Karklėje.

 

 

 

Legenda apie Anę

Apie puskilometrį į pietus nuo Olandų kepurės, prieškopyje stovi simbolinis krikštas (antkapinis, medinis paminklas), kuris skirtas jūroje žuvusiems žvejams ir gedinčioms jų žmonoms pagerbti. Ten galima prisiminti mažai kam girdėtą legenda apie Karklininkų Anę.

„Kaip žvarbus vėjas lygina smėlio kauburėlius pajūrio kapinaitėse, taip negailestingas laikas dildo atmintį, užmarštin pasiglemždamas pajūrio žmonių gyvenimo įvykius, jų būdą ir jausmus...
Ne taip jau seniai, tik prieš šimtą metų Karklininkų kaimo pakraštyje prie krūmo (miško) stovėjo vienišas namukas. Ir kažkada čia gyveno moteris, Anės vardą turėjusi. Stipri ir ori tai buvo moteris. Pati viena metų metus vertėsi, kaimynų pagalbos neprašė. Kartais ją matydavo keliuku namo traukiančią bet dažniausiai ant Melnamežės (Olando kepurės) kalno stovinčią, ilgą žvilgsnį į jūros tolius įsmeigusią. Ir vis juodai apsirėdžiusią su keistu ryšuliu ant nugaros.
Jos labai nemėgusios Karklininkų žvejų moterys, todėl ji retai kur rodydavosi. Ir tik iš jos lūšnelės rūkstantis dūmas bylojo apie Anės egzistavimą. Tiesa, kartais užsukdavo pas Anę vienas kitas įkaušęs žvejys, kuris čia nakvynę gaudavo, o ryte išeidavo išsiblaivęs, nuotaikingas, žvalus. Bet ne, Anė jų neviliojo, o jei kuris užsukdavo, tai to nevarė. Už tai ir niršo kaimo moterys, kad ji retkarčiais jų vyrus užjausdavusi. Net ragana vadindavo. Būta ir liūdnesnių nutikimų, kai Karklininkų žvejų moterys Anei langus išdaužydavo, pačią apkuldavo. Bet Anė niekam nesiguodė, nesiskundė, neieškojo teisybės ir, net kai akyse ašaros pasibaigė, vis dar iš jūros grįžtančių maitintojėlių laukė. Žiūrėjo nuo kopos į raibuliuojančius Baltijos jūros tolius, tikėdama stebuklo. Ir net laikas neužgydė jos vilties ir skausmo žaizdų... Todėl romiai leido savo jau nebejauno gyvenimo dienas, tik dar išdidesnė, dar aukščiau galvą keldama.
Vieną pavasarį keletą dienų nesimatė dūmelio Anės lūšnelės kamine. O po savaitės kaime pasklido žinia, kad Anės jau nebėra. Ar savo mirtimi ji mirė, ar kas aštresniu daiktu stipriau sudavė, neaišku.
Kapinaitėse Anės nelaidojo, nes viso kaimo moterys tam priešinosi. Ir tik seniūno paliepti keli kaimo vyrai sukalė neobliuotų lentų karstą, nunešė pavakarį prie Melnamežės (Olando kepurės) ir palaidojo. Kiek vėliau kažkas nedidelį krikštą be įrašo pastatė, dar kažkas kurį laiką pavasariais jos kapelį puošė...
Jūros bangų pyktis daug našlių ir našlaičių vargus vargti paliko. Tik tokių, kaip Karklininkų Anė – nepalūžusių – reta. Jos vietoj galėjo būti Martą, Evė, Trūdė, ar kita kuri nors iš jūros bangų negrįžusių žvejo moteris...
Praėjo dešimtmečiai. Per tą laiką Baltijos bangos daug pajūrio žvejų vargo užmarštin nuskalavo. Išėjo Anapilin visi Karklininkų Anę pažinoję žmonės. Jaunesni nieko neprisimena... Tačiau liko legenda apie moterį, kuri ant Olandų kepurės (Melnamežės) vis dar laukia iš jūros sugrįžtančių”.
Tokią šio krašto senų žvejų (Tėvuko Kuršio) lūpose buvusią istoriją užrašė Bernardas Aleknavičius.

 

 

Kukuliškių sengirė

Yra vietų, kurios vadinamos garsiais pavadinimais; yra vietų, kurios nebeturi pavadinimų; yra vietų, kurios turi kažkokią mitinę aurą, trauką ir signalizuoja apie protėvių paveldą. Toks yra miškas į pietus nuo Olandų kepurės. Geriausia juo eiti Litorinos taku: tai pažintinis keliukas pačia terasos viršūne. Jį lengva rasti: miško take pastatyti stendai, pasakojantys apie medžius, paukščius, o kas kelis šimtus metrų lankytojus pasitinka savotiškos medinės arkos su užrašu “Litorinos takas”.

Kraštotyrininkai vis drąsiau kelia versiją, jog geležies amžiuje sengirėje būta kuršių šventvietės. Ypač po to, kai miške neseniai buvo rastas piliakalnis.

1807-1808 m., kai Klaipėdoje rezidavo Prūsijos karališkoji šeima, princesė Marie Anna Amalie rašė: „Gražiausia vieta šiame plote yra mažas labai senas ąžuolynas ant aukšto jūros kranto, nuo kurio atsiveria neišmatuojami vandens toliai. Tada aš prisimenu okeaną“. Ąžuolų giraitės nebeliko. Tačiau pats miškas, kuris ošia dabar, - išskirtinis. Bėgant amžiams medžiai lūžo, vakaris Jūrinis vėjas vertė juos su šaknimis, o ta prieš 7,5 tūkst. metų tyvuliavusios Litorinos jūros terasoje vešanti giraitė iki šiol audrina fantaziją.

Keliauti miško takeliu galima bet kuriuo metų laiku: žavesio ir grožio burtai veikia nuolat. Apačioje link jūros šliaužia samanų kilimai, o viršuje raguva keičia raguvą, trykšta šaltiniai ir stiebiasi senoliai medžiai. Ypač gražūs ąžuolai ir bukai (šie dėl savo pilkos, glotnios žievės vadinami jaučiaodžiais medžiais).

Savo ruožtu pajūrio tyrinėtojai pagrįstai kelia versiją, jog miškas galėjo būti šventgire. Panašus, į Olandų kepurės skardžio, kalnas su miškeliu yra Rambyne prie Nemuno ir minimas nuo XIV a., kaip šventgirė. Analaogų yra ir kitur: Riugeno saloje – Arkonos šventykla, Sambijos pusiasalyje – Naujieji Kuršiai. Palyginti trumpa atkarpa nuo Olandų kepurės link Girulių yra taip pat verta dėmesio, kaip ir Mirusios kopos Kuršių nerijoje. Kartą apsilankius norisi grįžti vėl ir vėl, nes užburtame miške tarsi žingsnių nebeskaičiuoji, nejauti nueito atstumo bei nuovargio.

 

 

Kuršių piliakalnis

Einant Litorinos taku, apie 2 km į pietus nuo Olandų kepurės neišvengiamai aplankysite  tik 2016-ųjų vasarą aptiktą naują kuršių piliakalnį. Jį iš šiaurinės pusės juosia gili raguva, o keliaujant taku reikia pereiti medinį lieptelį, tada laiptais pakilti, ir jūs jau ant piliakalnio. Jo aikštelėje stovi stendas apie gyvąją gamtą.

Pilsoto žemei priskiriamą piliakalnį 2016-aisiais visiškai netikėtai rado biologas Darius Stončius, kuris atvyko į Girulius pailsėti su šeima. Nutaręs pasivaikščioti pajūrio terasa ir svarstydamas, kodėl tarp Palangos ir Klaipėdos nėra nė vieno piliakalnio, vyriškis buvo apdovanotas atradimu. Oficialiai Kukuliškių piliakalniu vadinama buvusi kuršių citadelė įtraukta į nekilnojąmųjų kultūros vertybių sąrašą. Tai vos antras (vienas yra Palangoje, geriau žinomas Birutės kalnu) pačiame pajūryje atrastas piliakalnis Lietuvoje.

Jo aikštelės PR gale yra apie 8 m pločio ir iki 1 m aukščio pylimas, o antras apie 10 m pločio ir iki 0,5 m aukščio pylimas yra už abu pylimus skiriančio griovio; pylimai gerokai apardyti. Yra ir buvusių gynybinių griovių likučiai: pirmas apie 6 m pločio ir 0,5 m gylio griovys yra tarp abiejų pylimų, antras apie 10 m pločio griovys yra priešais antrą pylimą.

Įdomu tai, kad šio piliakalnio “nepastebėjo” net kruopštūs vokiečių mokslininkai, kurie apie 13 metrų aukščio kalvą XX a. pr. žemėlapiuose prancūziškai pavadino tiesiog gražia vietele (Bellevue).

Archeologams šis piliakalnis - ateities tyrimų objektas, tačiau ir be kasinėjimų piliakalnio aikštelėje yra pavykę rasti kuršių laikų liudytojų: iki XII a. datuojamos lipdytos keramikos šukių, molio tinko iš kuršių pastatų ir net gintarinį amuletą, vadinamą Perkūno kūjeliu.

Įsidėmėkite, kad judinti žemę, tuo labiau kasinėti piliakalnyje griežtai draudžiama! O išvydę netinkamai besielgiančius asmenis praneškite Kultūros paveldo departamentui arba policijai.

 

 

Karinis palikimas

Aplankę piliakalnį keliaukite toliau į pietus arba miškeliu, arba pačiu pajūriu. Jus pasitiks garsioji Juodoji tvirtovė bei Antrojo pasaulinio karo vokiečių įrengta pakrančių apsaugos  baterija. Ten įsikūręs ir muziejus, į kurį patekti paprastai galima arba savaitgaliais, arba suderinus laiką su „Memel Nord“ organizacija Klaipėdoje.

Gynybiniai įtvirtinimai prie Baltijos jūros įrengti Klaipėdos kraštą prijungus prie Vokietijos. Buvo numatytos pastatyti dvi pakrantės artilerijos baterijos. Viena turėjo būti pastatyta Smiltynėje netoli Kopgalio – „Memel Sud“ („Klaipėda – pietūs“), kita – „Memel Nord“ („Klaipėda – šiaurė“) – už Girulių, Kukuliškių kaime. Tačiau buvo baigta tik viena baterija – esanti Kukuliškiuose.

Šiuo metu išlikusį karinių įtvirtinimų kompleksą esantį už Girulių, prie Kukuliškių kaimo sudaro trys pastatai, didžiausiojo plotas — 500 kv.m.  Kito įrenginio plotas yra perpus mažesnis — 240 kv.m. Mažiausias, arčiausiai jūros esantis įrenginys (Juodoji tvirtovė), tėra 140 kv.m ploto.

 

 

Kelionės variantai

Kiekvienas keliautojas gali pasirinkti jam priimtiniausią būdą, kuriais autobusais nuvykti į Kukuliškių mišką bei praleisti marias gero laiko. Nuo Klaipėdos universiteto stotelės galima važiuoti maršrutiniu autobusu Nr. 24 ir išlipti tiesiai prie Olandų kepurės. Tuomet pėsčiomis eiti iki Girulių ir grįžti į miestą iš ten (autobusai Nr. 24, 4, vasarą ir 4a). Galima važiuoti į  Girulius (išlipti Pajūrio stotelėje) ir iš ten paplūdimiu keliauti iki Juodosios tvirtovės, tuomet kilti į mišką, kopti ant terasos ir surasti Litorinos taką, kuris nuves iki Olandų kepurės. Iš čia – autobusu Nr. 24 atgal į miestą. Mėgstantys dar labiau paminklinti kojas gali vykti autobusu Nr. 4 iki galinės Girulių stotelės ir iš čia dviračių taku pro Kukuliškių kaimą pasiekti Olandų kepurę, o nuo jos – Kukuliškių mišku nueiti iki Girulių.

 

Kelionės trukmė

Jei pasirinktas maršrutas Olandų kepurė-Giruliai (apie 4,5 km), jį įveikti prireiks nuo 3 valandų iki pusdienio. Mat vietovės tokios įspūdingos, jog niekur skubėti nereikia. Ne vienas norės stabtelėti, papietauti, pabraidyti ar išsimaudyti jūroje, kuri už kelių šimtų metrų nuo miško terasos tyvuliuoja apačioje.

 

Anotacija

Kerinčio grožio pajūrio gamtovaizdžiai ir įspūdingas istorinis šleifas, apraizgęs Kukuliškių mišką. Proga pažvelgti į visiems žinomas vietas kitaip. Nuo Olandų kepurės iki archeologinės sensacijos: neseniai aptikto kuršių piliakalnio. Nuo graudžios legendos apie Karklininkų Anę iki užburiančios, pilnos gamtos garsų ir nuostabių medžių sengirės. Dailininko teptuko vertas kraštovaizdis masina grįžti vėl ir vėl.  

 

 

Tekstas: Deniso Nikitenkos.

Nuotraukos: Deniso Nikitenkos.

Prašome palaukti