Eketė

Apsilankykite piliakalnyje, kurio aikštelė yra didesnė, nei futbolo. Buvęs vienas iš Pilsoto žemės kuršių karinių centrų bėgant šimtmečiams pagimdė ne vieną padavimą apie besikaunančius riterius ir net raitelį be galvos. Keliaudami link protėvių paminklo išvysite ir kitokią Dangę su aukštais skardžiais, kadaise vadintais Gvildžių atodangomis.

Klaipėdos miesto pašonėje, ten, kurį į Dangę įteka Eketės upeliukas, stūkso vienas garsiausių Vakarų Lietuvoje kuršių piliakalnių: Eketės. Kitoks, nei jo kaimynai ne tik savo forma, bet ir dydžiu. Puiki proga pabėgti nuo miesto šurmulio ir pavarginti kojas keliaujant senu, ramiu keliuku palei galingus Dangės skardžius.

Gvildžių atodangos

Išlipę iš 26 autobuso Stonės stotelėje, eikite į kairę Stonės bei Vėtrungių gatvėmis iki Vėjų gatve pavadinto žvyrkelio. Čia galima sukti arba į kairę, į Aukštkiemių kapinyną, arba į dešinę, piliakalnio link.

Aukštkiemių kapinyno vietą pažymėta koplytstulpiu. Dabar plytinčioje pievoje palaidoti II-VI a., IX-XIII a. gyvenę žmonės. Kapinyną XIX a. pabaigoje tyrinėjo vokiečių archeologai (rado per 450 kapų). Dalis radinių saugoma Šilutės Hugo Šojaus ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejuose.

Keliaudami į rytus piliakalnio link praeisite seną, rytprūsių architektūros stiliaus, 1913-1935 m. statytą raudonų plytų sodybą, kuri tarsi inkliuzas įsiterpusi apylinkėse. Deja, pikantiškų istorijų apie namo buvusius savininkus nežinoma, tačiau verta pasigrožėti vien pačių pastatų kompleksu: uostamiesčio apylinkėse tokių nedaug išlikę.

Atkreipkite dėmesį, kad einate palei galingus Dangės skardžius: užtenka pasukti nuo žvyrkelio į kairę ir juos pamatysite. Prieš šimtmetį šie krantai nebuvo taip gausiai apaugę medžiais, todėl senieji Mėmelio gyventojai savaitgaliais plūdo pasigrožėti įspūdingais kraštovaizdžiais. Juos vadino Gvildžių atodangomis. Dabar net sunku patikėti, kad tokie vaizdai čia buvę: panoramą užstoja medynai. Visgi verta prasibrauti prie skardžių krašto idant išvystumėte kitokius Dangės krantus: Klaipėdoje mes įpratę matyti juos lėkštus su nežymiais šlaitais, terasomis.

Jei nebijosite brūzgynų ir nutarsite eiti Dangės skardžių viršūnėmis, palei žvyrkelį esančiu miškeliu, neišvengiamai susidursite su Antrojo pasaulinio karo laikų paveldu: daug kur vokiečiai buvo įsirengę apkasus, tranšėjas. Šiose vietose galima aptikti ir tiesioginių karo liudytojų: pavyzdžiui, lėktuvo ar automato šovinių tūtas. Tad azartiškiems žygeiviams bus, ką veikti.

Apie 2,5 km nuo kapinyno stogastulpio yra staigus posūkis į kairę, vedantis link Dangės upės. Nepatingėję ten nueiti rasite Antrojo pasaulinio karo metais susprogdinto tilto per upę likučius. Manoma, kad šiuo tiltu prieš šimtmetį ir seniau naudojosi dabar jau visiškai sunykusio Eketės dvaro šeimininkai.

Eketės piliakalnis

Tai vieną didžiausių aikštelių visoje Lietuvoje turintis pilies kalnas. Ypatingas tuom, kad nėra tipinis: dažniausiai piliakalniai primena gūbrius, ant kurių stovėjo gynybiniai įtvirtinimai, o geležies amžiuje vienu iš karinių centrų buvusi Eketės kuršių citadelė (I tūkstantmetis-XIII a.) yra įdubusi su aukštais pylimais iš šonų. Tokio tipo piliakalnius žemaičiai vadina „bliūdkalniais“ (nuo žodžio „bliūds“ – dubuo). Eketės atveju tas dubuo toks didelis, jog jame drąsiai galėjo kuršiai žaisti... futbolą. Pagal tarptautinius standartus futbolo aikštė yra 105 m ilgio ir 69 m pločio, arba apie 0,7 ha. Eketės piliakalnio aikštelė yra net 1,1 ha.

Pati Pilsoto žemei priklausiusi pilis (Akitte, Akutte) pirmą kartą Kuršo vyskupui su Livonijos ordinu dalijantis kuršių žemes rašytiniame šaltinyje paminėta 1253 m., o vėlesniuose šaltiniuose piliakalnis dar vadinamas Acheté, Ekyte, Ackete. Tad šis kuršių senovės paminklas veikiau susijęs ne su lede iškirsta ekete, bet su akimi. Kodėl? Nes šio piliakalnio aikštelė primena atsimerkusią akį.

Kasinėtas piliakalnis ne kartą profesionalių archeologų. Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo rasta Romos monetų, gintaro, stiklo papuošalų, peilis, dalgis, amatininkų įrankiai, stulpinės konstrukcijos pastato liekanos ir kt. Beje, iš pietvakarių telkšančios Laukžemių užtvankos kuršių laikais nebuvo: čia tekėjo Eketės upelė, kurios dalis prie piliakalnio praėjusiame amžiuje buvo užtvenkta. Piliakalnio rytiniai ir pietiniai  šlaitai XX a. 8 dešimtmečio pradžioje įrengus tvenkinį pradėjo griūti (erozija dalinai stabilizuota 1996­-1997 m.).

Į šiaurės-rytus nuo piliakalnio 6 ha plote yra papėdės gyvenvietė (tyrinėta 1972 m., dabar – dirvonuojanti, krūmais apaugusi pieva). Iki 70 cm storio I tūkst. vidurio - XIII a. kultūriniame sluoksnyje rasta lygios, grublėtos ir žiestos keramikos.

Spėjama, kad ant dabartinės užtvankos kalvos, keli šimtai metrų į šiaurės-rytus, galėjusi būti ir kuršių alkvietė (po žeme rasta anglių).

Piliakalnio koordinatės. LKS: N6187767,22; E323170,20. WGS:  N55°47'31.2"; E21°10'48.0"

Bunkeriukas

Ant piliakalnio pylimo, šiaurės-rytuose, yra paslėptas labai įdomus vokiečių, Antrojo pasaulinio karo laikų bunkeris. Jis vadinamas Kocho vardu. Tai – stebėjimo ar budėjimo gelžbetoninis šulinys su įrengtais kulkosvaidžių lizdais, pavadintas Rytų Prūsijos gauleiterio Ericho Kocho garbei. Paprastai tokios slėptuvės būna atviros, o šitas – su stogeliu, kas retai pasitaiko.

Galima įžvelgti savotišką istorinę paralelę: kuršiai kariavo su Vokiečių ordinu XIII a. Vėliau piliakalniai buvo apleisti ir nenaudojami. Kol... Tie patys vokiečiai per Antrąjį pasaulinį karą kuršių piliakalnius naudojo kaip slėptuves, gynybinius įtvirtinimus. Yra žinoma, kad Kocho bunkeriai buvo įrengti ir ant kitų didesnių kuršių piliakalnių. Ant Eketės pylimo įkastas bunkeris turi ir įrašą: 11.10.1944.

Jei pasivaikščiosite į šiaurės-vakarus nuo piliakalnio, Eketės upelio terasos šlaitais, rasite dar daugiau Antrojo pasaulinio karo reliktų: pasagos formos bunkerių, apkasų.

Legendų mozaika

Didžiulis Eketės piliakalnis ne vienai žmonių kartai audrino fantaziją, todėl ir legendų bei padavimų apie jį – mažiausiai 13.

Išlikę pasakojimai apie tai, jog piliakalnyje buvo žymi šventovė, kur Perkūnui aukas nešdavę; jog piliakalnio pylimą švedai kepurėmis supylę, kad nuo rusų ir prūsų apsiginti galėtų. Jog čia buvusi pilis, kuri prasmegus, tačiau ilgai dar buvo matyti jos mažas bokštukas, kaminų skylės ir dvejos durys, vedę į kalno vidų. Jog vidurnaktį, dvyliktą valandą, ant piliakalnio degdavo dvi žvakės, o iš nugrimzdusių rūmų išeidavo trys baltai apsirengę moterys paverpti. Jog du klaipėdiečiai raitelius besikaunančius matė. "Šušelis bei Bliza iš Klaipēdos, vēlokai per Ekitēs tiltelį pravažiuodamu, pamatē nuo kalno kibirkštis aukštyn lekiant: vos stabterējusu iš tikro pažurēt', pamatē du raiteliu baltuos' rubuos' nuo galų ant vidurio susibegančiu ir besikertant su kardais, jog vis kibirkštys žarojo".

Bene pikantiškiausią pasakojimą užrašė dr. Jonas Basanavičius: galime pasigirti, kad ir mes turime siaubo istoriją apie raitelį be galvos. „Naktimis matydavo žmonēs žalnierų nuo vieno ant kito galolink' kalnu jodinējantį, ogi kartais ir gendrolų (generolą), ale be galvos ant kalno stūksantį“ (1903 m., „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“).

Yra ir dar vienas Mažosios Lietuvos padavimas apie Eketės piliakalnį, kuriame tradiciškai įvardijamas auksas ir prasmegusi pilis.

„Prie srauniosios Akmenės (Dangės), tankių miškelių asuptas, riogso senas Ekitų piliakalnis. Jo kalno viršūnė – lygi, kaip nupjauta, o viduryje juoduoja apskrita duobė.

Prieš daugelį dešimtmečių ten stovėjusi didi pilis. Aukšta, tvirta ir graži buvo ta pilis, o jos bokštai buvo net aukštesni ir už paties karaliaus pilies bokštus. Bet kas joje gyveno, kas ten linksminosi ar liūdėjo – niekas nežinojo. Niekas nebuvo ten nei žmogaus, nei šiaip kokios gyvos dvasios matęs. Spėliojo, kad pilyje gyvenęs pats piktasis, tačiau ir jo nė vienas savo akimis nebuvo regėjęs.

Vieną tamsią naktį apylinkės žmonės išgirdo baisų triukšmą. Vieniems rodės, kad žmonės šaukia, kitiems atrodė lyg kas bjauriai juoktųsi. Po to staiga vėl viskas nutilo.

Kitą dieną paslaptingosios pilies nebebuvo. Tik ten, kur ji stovėjo, buvo gili, tamsi praraja.

Žmonės išsigandę tvirtino, kad pilis nugrimzdusi į pragarą.

Kartą piemuo, kuris ant kalno bandą ganė, mėgino į tą prarają virve nusileisti. Jis buvo girdėjęs, kad apačioje esą daug aukso, tad jam nebereiksią vargti, kai iš kalno turtų išsinešiąs. Piemuo gal ir nusileido, bet niekuomet nebeišlipo. Kur jis dingo, niekas nežinojo.

Šimtai metų praėjo. Duobė pamažu užslinko, ir daug kas jau užmiršo, kaip ji atsirado. Tik senieji dar atsimena ir savo vaikams ilgais žiemos vakarais pasakoja, kaip nugrimzdusi Ekitų pilis“.

Kaip atvažiuoti

Liepų gatvėje Savivaldybės stotelėje reikia sėsti į maršrutinį autobusą Nr. 26 (http://www.stops.lt/klaipeda/#bus/26/a-b1/0911/6) ir važiuoti iki Stonės stotelės (kelionė trunka 15-16 min.). Išlipus Stonės ir Vėtrungių gatvėmis eiti iki Vėjų gatvės (žr. planą). Šiuo metu jūs turite du pasirinkimus sukti į kairę ir Vėjų gatve už 1,5 km pasiekti Aukštkiemių kapinyną arba sukti į dešinę ir už 3,5 km pasiekti Eketės piliakalnį. Grįžti namo galite iš tos pačios, Stonės stotelės.

Kelionės trukmė

Kelionė iš Stonės stotelės iki Eketės piliakalnio ir atgal gali užtrukti  3-4 val.

Tekstas: Deniso Nikitenkos.

Nuotraukos: Deniso Nikitenkos ir iš www.piliakalniai.lt.